Miškas



Mediena nuo pat seniausių laikų yra naudojamas, kaip statybinė medžiaga. Akmens amžiuje jau pirmieji žmonės pažino medienos vertę. Tiesa sakant ji nebuvo tokia kaip šių dienų, bet jau iš medžio gaminosi įrankius, rentėsi namus ir panašiai. Laikui bėgant mediena vis labiau veržėsi į žmogaus gyvenimą. Žmogus išmoko iš medžio pasistatyti laivą, apsauginę sieną, medinius namus ir tvirtoves. Medis ir medžio dirbiniai iki šių dienų užima nemažą dalį mūsų gyvenime.

Medienos kelias prasideda nuo miško. Miškai būna dvejopi, natūralus ir dirbtinai užauginti. Natūralus – tai toks miškas kuris užaugo natūraliu būdu, nei kiek neįsikišant žmogaus faktoriui. Dirbtinai – tai toks miškas, kuris yra užželdinamas žmogaus tam tikroje vietoje.

Pagal P.Matulionio suskirstymą, Lietuvoje augantis miškai yra: šilai, girios ir duburiai. Taipogi jis išskyrė tokius augimviečių tipus: sausašilį, skaisgirį, šilabalį, žaliagirį, šilagirį, raistą, juodimą, palieknį, tirašilį ir liekną. Taip suskirstė pagal budingą augmenyją ir joje augančius medžius.

Miškas žmogaus gyvenime turi didelę ekonominę, ekologinę ir socialinę reikšmę. Racionaliam miškų turtų naudojimui, miškų išteklių atkūrimui ir puoselėjimui, mūsų šalyje rūpinas miškininkai ir gamtosaugininkai. Lietuvoje miškai sudaro apie 70% visos teritorijos. Tačiau ir tokių resursų nepakanka medienos apdirbimo pramonėje. Dauguma mūsų miškų yra netinkamų medienos gamybai.

Miškai yra nuolatos kertami. Kertami nebūtinai dėl medienos, bet ir dėl miško sanitarijos, kitaip tariant iškertami sergantis medžiai. Pagal miško kirtimo pobūdį, kirtimas yra skirstomas: plyni kirtimai – tai paprasčiausia kirtimų rūšis, kai plynai iškertamas visas kirtimui parinktas medynas. Tačiau prireikus paliekamas neiškirstas nedidelis skaičius sėklojų. Visais atvejais neiškertamas pageidaujamų rūšių pomiškis; atvejiniais kirtimais – brandus medynas iškertamas plynai per kelis kartus. Jais siekiama sudaryti geresnes sąlygas savaiminiam atžėlimui, išvengti nepageidaujamos rūšinės kaitos ir gauti papildomą šviesinį prieauglį; atrankiniai kirtimai – tai medyno kirtimas atrenkant tam tikros kokybės medžius; sudėtingi kirtimai – kai viename medyne tuo pačiu metu kertama keliais būdais.

Miško kertamas plotas, vadinamas biržė. Pagal biržių plotį kirtimai yra skirstomi į siaurabiržius ir plačiabiržius. Miško kirtimas yra sudarytas iš kelių etapų. Visu pirma reikia parinkti kirtimo kryptį. Tai priklauso nuo toje vietoje vyraujančiu vėjų. Mūsų šalyje pagrinde vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjas, todėl kirtimo kryptis yra iš rytų į vakarus, kad vėjas galėtų geriau apsėti kirtimvietę. Vėliau paruošti mišką kirtimui, t.y. paruošiamasis etapas. Tuo metu yra iškertami visi nereikalingi ir netinkami medžiai, sudaromos sąlygos likusiems medžiams derėti ir sėkloms sudygti. Antrą kartą kertama po 3-5 metų, nes tuo tarpu miškas natūraliai apsisėklina. Antro kirtimo metu miškas yra praretinamas, kad sudaryti dar geresnes sąlygas sėkloms sudygti. Taipogi suteikiama miškui daugiau šviesos. Praėjus dar 3-5 metams, turint jau susiformavusį atsparų pomiškį, kertamas galutinai.

Tačiau šiuo metu dauguma miškų turi savo šeimininkus ir jie su mišku elgiasi taip kaip nori, ji kerta bet kur ir bet kada. Tačiau norint nukirsti medį, šiuo metu reikia susitvarkyti daug dokumentų ir susimokėti tam tikrą sumą mokesčių. Vėliau kertamo miško teritoriją atžymi eigulys ir tuo pačiu pažymi veislinius medžius kuriuo kirsti negalima. Po atliktų darbų, dauguma savininkai privalo atželdinti mišką, kitaip tariant ką nukirtai, tą turi atsodinti atgal. Tačiau tai priklauso nuo to kokiu tikslu buvo iškirstas miškas. Šiuo metu miškai atželdinami želdinėliais kurių  galima įsigyja medelynuose, kur specialiai yra auginami kiekvienos medžio veislės želdinukas.

Lietuvoje yra mišku kurių kirsti negalima, tai yra draustiniai. Čia tiktai galima juos tvarkyti ir valyti.

Kaip minėjau miškai visiškai nėra iškertami. Mišką turi sudaryti įvairaus amžiais medžiai. Kas met kertami tik brandaus amžiau medynai. Tokiu būdu yra išlaikoma kertamų medžiu pusiausvira, kad kertamų miškų butų ir ateityje, mūsų vaikams.

Kai kalbėjau su Panevėžio miškų urėdijos vyriausiu miškininku, kalbant apie tai, kad negalima beprotiškai, iš eilės, kirsti mišką ir jį nei kiek nesaugoti, ne atželdinti, teko su juo pažaisti toki žaidymą. Jis man įdavė baltą popieriaus lapą ir liepė atsiplėšti bet kokio didžio lapuką, vėliau jis turėjo pats atsiplėsti didesnį už mano popieriaus skiautę. Tokį pat dalyką turėjau aš pakartoti, kai jis atsiplėšė. Žaidymas vyko iki tol, kol nebebuvo galima atsiplėsti didesnės skiautės už priešininko. Po šio žaidimo jis paaiškino, kad popieriaus lapas buvo miško resursai. Kiekvienas atplėšimas, tai naujos žmonių kartos paimtų resursų kiekis. O likęs lapo kiekis tai miško resursu likutis. Visas procesas vyko tol, kol resursai pasibaidė tam tikroje kartoje. Todėl, kad taip ne įvyktų miško kirtimas yra labai reglamentuotas dalykas ir griežtai prižiūrimas.

Miško kirtimas – tai vienos gamybos ciklo pabaiga, o iki tos pabaigos yra sudėtingas ir ilgametis darbas.

Seniau miškas buvo taipogi saugojamas ir puoselėjamas. Protėviai mišką kirsdavo tiktai savo reikmėms. Tačiau šiuo metu miškas yra pramonės dalis ir jei būtų mūsų velia mes ji visą iškirstume, išparduotume.

Dabartiniai miško kirtimo įrankiai labai skiriasi nuo tų kuriais naudojosi iki 20a. antros pusės medkirčiai. Tačiau nei kiek nepasikeitė medžio pjovimo technologija (į kure puse nuversti medį, kaip pjauti medį, kad neprispaustų pjūklo ir panašiai). Mūsų seneliai mišką “guldė” kirviais ir pjūklais. Tai buvo ilgas varginantis ir sunkus darbas. Laikui bėgant atsirado elektriniai ir benzininiai pjūklai.

Šiuo metu medžio kirtimo įrankiai yra ženkliai pažengia į prieki. Yra įvairių firmų, kurios gamina medžio pjovimo pjūklus, įrankius, aprangą, apsaugos priemones. Lietuvoje yra dvi žymiausios firmos, kurių produkciją naudojasi mūsų medkirčiai. Tai Husqvarna ir Stihl firmos. Jos pilnai aprūpino medkirčius pilna profisonalia įranga, kuri padeda greitai, kokybiškai ir saugiai kirsti  mišką. Jų gaminamos produkcijos katalogai sudėti pirmame priede.

Miške nukirstas medis yra nugenamas ir supjaustomas į rąstus. Kurie vėliau miško traktoriais(vikšriniais visureigiais) yra išvelkami į miško pakraštį, kur sukraunami į vieną krūvą, kitaip dar vadinamus kipus. Čia atvažiuoja miškovežis ir pakrautas medis vežamas į lentpjūves, kur jis bus supjaustytas į lentas ar tašus.