Ąžuolynų fitocenologiniai tyrimai



Aptikti tik du moksliniai straipsniai, nagrinėjantys būtent ąžuolynų fitocenotinę struktūrą, jos kaitą, rūšių projekcinį padengimą. S.Karazijos straipsnyje “Ąžuolų bendrijų žemutinių ardų fitocenotinės struktūros kaitos”  pateikti duomenys apie sausgirio (miško tipų serija-hepatico-oxalidosa, žibuoklinis-kiškiakopūstinis) ir žaliagirio (oxalido-nemorosa, kiškiakopūstinis-plačialapis) tipų ąžuolynų augalų rūšinę įvairovę ir gausumą bei atskirų rūšių padengimo kitimo fliuktuacijas (įvairiametės augalijos sudėties kaitas). Straipsnyje nurodomos tos kaitos priežastys, remiantis atliktais tyrimais-nustatytomis žolinių augalų ir samanų rūšimis, jų projekcinio padengimo kaita 1993m., 1998m. ir 2003m. skirtinguose bareliuose. Šiuo atžvilgiu šie tyrimai sutampa su  mišrių ąžuolynų buveinių darbo tyrimais ir gali būti naudingi palyginimui bent nustatytų ąžuolynų buveinėse rūšių prasme, nes būsimajame darbe nagrinėjamos 3 kertinės miško buveinės priklauso sausgirio tipui; jo pagrindinis miško tipas-Hepatico-oxalido Quercetum-žibuoklinis-kiškiakopūstinis ąžuolynas; asociacijos- Tilio-Carpinetum betuli typicum, Tilio-Quercetum roboris typicum, Trollio europaei-Quercetum roboris  ir nėra nei vienos, priklausančios žaliagiriui. Baigiamajam darbui reikalingos buveinės daugiausia priklauso šlapgirio tipui , kurio miško tipų serija-carico-mixto-herbosa; pagrindinis miško tipas-Carico-mixtoherbo-Quercetum  arba viksvinis -įvairiažolis ąžuolynas; asociacija su Ficario-Ulmetum campestris . Šlapgirio tipą atitinka penkios tiriamosios KMB iš vienuolikos. Dvi buveinės priklauso baltmiškiui- miško tipų serija-aegopodiosa-garšvinė, Aegopodio-Quercetum- garšvinis ąžuolynas, asociacijų su kitomis  augalų bendrijomis nenurodyta ir viena KMB priklauso palieknio tipui, vingiorykštiniam ąžuolynui-Filipendulo-Quercetum, miško tipų serija-Filipendulosa; šio tipo asociacijos, pagrindinis miško tipas aukščiau pateiktame informacijos šaltinyje nenurodyti). Aukščiau paminėtame straipsnyje aprašomi fitocenotiniai tyrimai autoriaus grindžiami tuo, kad gyvosios dirvožemio dangos tyrimai aktualūs fitoindikaciniais tikslais ir pasitarnauja miškų tipologinei klasifikacijai, kuri remiasi augalinių indikatorių panaudojimu, nors jų panaudojimo metodai įvairiose klasifikacijos kryptyse ir skiriasi. Svarbu sudaryti patikimų miško tipų diagnozavimo rodiklių dinaminę sistemą. Autoriaus tyrimo tikslas-nustatyti ąžuolynų bendrijų žemutinių ardų augalijos sudėties ir struktūros kitimą siekiant išsiaiškinti miško tipo nustatymo indikatorių pastovumą ir biologinės įvairovės kitimą bei to priežastis, kas aktualu  ir būsimo darbo kertinių miško buveinių fitocenologiniam tyrimui.  Straipsnyje taip pat pateiktas vidutinis projekcinis padengimas procentais ir pastovumas įvairaus amžiaus bendrijose sausgiryje ir žaliagiryje, tačiau šį padengimą būtų sunku palyginti su 3 sausgirio tipo KMB duomenimis, nes turėtų sutapti tyrimų barelio plotas ir kitos charakteristikos. Šiame straipsnyje nurodytos ir trako charakteristikos, susietos su medyno amžiumi. Autorius padarė išvadas, kad ąžuolynuose , kaip ir eglynuose bei pušynuose didžiausia rūšine įvairove pasižymi kirtaviečių bendrijos, o brandos amžiuje rūšinė įvairovė kiek didesnė, nei tik susiformavusiuose medynuose. Kita išvada-atskirų rūšių augalų paplitimo kitimas medyno amžiaus bėgyje skirtingas. Trako rūšinė sudėtis laikui bėgant kinta nedaug, bet kinta struktūra: jaunuolynuose trakas retesnis, bet įvairesnis rūšimis, brandžiuose medynuose trakas sutankėja ir ima dominuoti lazdynas. Dar viena svarbi išvada ta, jog ąžuolynuose gana stipriai pasireiškia įvairiametės augalijos rūšinės sudėties kitimo fliuktuacijos (lot. fluctuatio-svyravimas, atsitiktinis dydžio nuokrypis į abi puses nuo vidurkio). Kinta augalų rūšių skaičius, floristinė sudėtis ir atskirų rūšių gausumas (projekcinis padengimas). Kaip pagrindinę to kitimo priežastį autorius nurodo meteorologines sąlygas, rūšių biologines savybes bei bendrijų aukštesniųjų ardų struktūros pakitimus. Nurodoma, kad kai kurios rūšys išplinta po drėgnų metų. Ir kadangi bendrijų rūšinė sudėtis kinta atskirais metais, padaryta itin svarbi išvada, jog nustatant retų rūšių buveines ir išskiriant teritorijas jų apsaugai negalima vadovautis vienkartiniais augalijos aprašymais. Taip pat pažymima, jog augalijos struktūros fliuktuacijos rodo, kad augalų bendrijų panašumo įvertinimai pagal įvairius koeficientus, panaudojant atskirų rūšių rodiklius, negrupuojant rūšių pagal jų ekologines savybes, yra gana formalūs ir turi ribotą pritaikymą.